Tango

Tango, kaip ir dauguma kitų šokių, yra ne tik estetinio, meninio, dvasinio poreikio tenkinimas, bet ir fizinio aktyvumo rūšis.

Tai energingas, kupinas aistros, improvizacijos ir vidinio susikaupimo šokis, turintis ir įdomią, savitą istoriją. Yra ne viena teorija apie tai, iš kur ir kada tiksliai kilo tango.

Galima laikyti tiesa teiginį, kad tango jau seniai buvo šokamas Brazilijoje ir Urugvajuje, nors šį šokį su mūsų tango sieja tik bendras pavadinimas.

Autoriai taip pat ne visada sutaria ir su tuo, kokioje tiksliai teritorijoje gimė tango šokimo būdas. Juan’as Eduardo Gimenez’as teigia, kad tango gimė XIX amžiaus pabaigoje, maždaug apie 1895-uosius metus, Argentinos sostinėje, Buenos Aires mieste, uostamiesčio apylinkėse.

Akivaizdu, jog nebeįmanoma atskirti vienos kultūros ar šokio įtakos tango šokiui ir kultūrai.

Tango kultūra gimė tarptautinėje aplinkoje, ją įtakojo daugybės kultūrų atstovai į ją įliedami vis ko nors naujo. Taip pat ir tango šokyje galima aptikti ir daugybės kitų šokių įtakų.

Andalūzietiškas tango, atsiradęs maždaug 1850 metais Kadaise, priklauso klasikinėms flamenko formoms ir atliekamas akompanuojant gitara.

Kaip dainos forma, taip ir šokis, iš pradžių atliekamas moters, vėliau – vienos ar kelių porų, tuo tarpu partneriai nesiliečia vienas prie kito.

Tačiau į Argentiną andalūzietiškas tango atkeliavo ne kaip šokis. Čia jis buvo naudojamas kaip daina ar liaudies teatro kupletas.

18 a. pabaigoje atskiri stilistiniai, choreografiniai ir ritminiai elementai susijungė su dar vienu Pietų Amerikos plantacijų darbininkų bei galvijų piemenų (gaucho) šokiu – milonga.

Tango ir milonga dažnai pateikiami kaip dvi analogiškos šokio formos su skirtingais pavadinimais.

Nuo 1906 iki 1926 metu tango skirdavosi savo šokiu, o milonga intonacija. Iš pradžių, iki 1895 m., jam nebuvo priskiriami išskirtiniai žingsniai. Muzika buvo improvizuojama lygiai taip, kaip ir pačios figūros. Tik vėliau, maždaug nuo 1895 iki 1905 metu, išsivysto tikrasis tango, kurį autoriai vadina „Tango krioljo“.

Argentiniečių muzikologas Karlos Vega aprašo tas figūras, kurias milonga paveldi iš habaneros ir iš andalūzietiško tango bei tuos pakitimus, kurie juose įvyko.

Žingsniai „molinetas“ („el molinete“ – malūnėlis) ir „oco“ („el ocho“ -aštuoniukė) išsaugoja savo ankstesnį pavadinimą, atliekant greitą žingsnių kombinaciją, kurią moteris kartoja atvirkštine tvarka, sudarant figūras pagal šokėjo išradingumą.

Tai sudaro 10, 20, 30, 40 ar daugiau figūrų išilgai šokių aikštelės, kuomet vyras jas atlieka grandinine serija. Kiekvieną kartą sukuriama kita tango versija, kurios neįmanoma tiksliai pakartoti. Taigi, tai vis naujas, nepasikartojantis spektaklis.

Tango šokyje kiekvienas šokėjas yra individualybė. Nėra dviejų panašių šokėjų, kartojančių tą pačią choreografiją.

Kitas tango bruožas yra tas, kad vyras niekuomet nešoka žengdamas atgal, kaip kad reikalavo tų laikų mandagumo taisyklės. Tai grindžiama rungtyniavimu tarp šokėjų.

1960 metais tango kartu buvo ir šokis, ir neįprastas kultūros reiškinys.

Populiarieji šokiai dažniausiai gimsta per kultūrinius nuosmukius: jie sukuriami scenoje ir tada perduodami žmonėms.

Su tango buvo visiškai kitaip: jis gimė priemiesčiuose ir tik vėliau buvo priimtas aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovų. O šiuo laikotarpiu tango iš naujo rado savo vietą, ir jau buvo šokamas naktiniuose klubuose, esančiuose ne tik miesto centre.

Jaunoji karta, susidomėjusi tango ir tapusi jo gerbėja, suteikė šokiui naujos gaivos. 1980 metais tango įsitvirtino didžiausiuose pasaulio miestuose.

1983 metų rudenį, sugriuvus kariniam režimui Argentinoje, prasidėjo tango atgimimas Buenos Airėse. Iškilo nauja problema – nebebuvo tango mokytojų ir tango mokymo tradicijos.

Mokymo ėmėsi jauni žmonės, kurie nedaug ką patys išmanė apie tradicinį tango. Po truputį senieji tango meistrai nustojo bijoti galimų staigių politinių pasikeitimų ir vėl pradėjo mokyti tango viešai.

Tango šokis ir jį lydėjusi tango kultūra vystėsi ne vienerius metus ir padarė nemažą įtaką ne vienai žmonijos kartai visame pasaulyje.

Dabartinė karta vėl atranda laiko išbandytą tango šokį.

Pagrindinis tango elementas yra garsusis siūbuojantis žingsnis.

Vyras žengia du žingsnius pirmyn, dama – atgal. Po to pėdos nesuglaudžiamos, o paeiliui ant kiekvienos pėdos perkeliamas svoris. Tango būdingiausia figūra yra promenada. Ja atlikdami partneriai pasisuka šonu vienas į kitą ir žengia pirmyn.

Skirtingai nuo kitų klasikinių šokių, tango pradinė padėtis yra kiek kitokia.

Vyras dešine ranka labiau apkabina moters nugarą, jo jo delnas laikomas beveik po dešiniu mentikauliu. Dama stovi truputėlį kairiau, dešiniosios partnerių kojos yra beveik priešpriešiais.

Related Posts

GDPR