Samba

Samba kilusi iš Brazilijos. Ji ten karaliauja vasario pradžioje, kai vyksta karnavalas Rio. Kasmet į gatves išeina „Escolas de Samba", garsiausios sambos mokyklos. Jų grupės pasirodo fantastiniais drabužiais ir kaskart nauja choreografija.

Samba kilo „juodžiausioje" Pietų Amerikos valstybėje, kurioje gyvena portugalai, juodaodžiai, mulatai, bantų tautos iš Kongo ir musulmonai iš Sudano. „Norėdami suprasti, kokią jėgą turi šventieji juodaodžių šokiai, kuriuos atlikėjai šoka ištisas valandas, turite pamatyti juos šokančius, apsipylusius prakaitu. Užuot pavargę, šokėjai vis labiau įsiaudrina"... (pagal Ramos knygą „Nuo šamanų šokių iki rumbos".)

Bantų tautos į Pietų Ameriką atvežė daug šokių, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos kulto šokiuose. Samba — tai bendras šių įvairių šokių rūšių pavadinimas. Brazilijoje dažniausiai buvo šokami rateliai su vienu šokėju arba pora viduryje. Šiuolaikinės sambos protėvis — šokis „Samba de Moro", šoktas taip pat rateliu. Bantų tautos žmonės šoko sambą poromis ir apsikabinę. 1917 metais samba tapo svarbiausiu karnavalo šokiu.

1920 metais samba atkeliavo į Europą ir buvo vadinama afrikiečių - portugalų šokiu „Maxixe", tačiau vėl greitai išnyko. 1924 metais Europoje samba vėl atgijo, šį kartą originaliu pavadinimu, bet ir tada ji nesukėlė didelių aistrų. Visas pasaulis sambą ėmė šokti po Antrojo pasaulinio karo 1948 metais. Tai nebebuvo originali samba, o supaprastinta tautinė. Ji susidėjo iš žingsnių pirmyn-atgal ir iš lengvų žingsnelių. Be to, atsirado siūbuojantis žingsnis su posūkiais į kairę ir dešinę.

Originali samba yra sunkus šokis, jai reikia daug treniruočių. Dauguma figūrų atliekama judant visu kūnu. Ypač stipriai juda dubuo. Tai gana įprasta žmonėsm, kilusiems iš Karibų ar Pietų Amerikos, tačiau mums, europiečiams, gana sunku.

Daugelis sambą vadina padaužišku šokiu, tačiau jame galima įžvelgti nemažai melancholijos ir ilgesio.

Angolos bantų kalba žodis „samba" reiškia pilvo ir dubens judesius. Šokis kilo iš labai senų bantų juodaodžių ratelių, be to, tai parodomasis folklorinis šokis. Tipiškas jo požymis – raiškūs kūno judesiai aukštyn žemyn, atsirandantys spyruokliuojant keliais ir pėdų sąnariais. Samba šokama beveik vienoje vietoje, šokėjai tarsi švytuoklės juda pirmyn atgal.